Koks yra tradicinis plytelių klijavimo būdas? O kokie trūkumai?

Tradicinis plytelių klijavimo būdas apima šiuos veiksmus:

1. Paviršiaus paruošimas: Paviršius, kurį ketinama klijuoti plytelėmis, nuvalomas, išlyginamas ir gruntuojamas, kad būtų užtikrintas geras plytelių klijų sukibimas.
2. Plytelių klijų paruošimas: Plytelių klijai sumaišomi su vandeniu pagal gamintojo nurodymus, dažniausiai iki vientisos konsistencijos.
3. Plytelių klojimas: Plytelių klijai ant paviršiaus užtepami dantyta mentele, o plytelė prispaudžiama į vietą, naudojant tarpiklius, kad būtų užtikrintas vienodas atstumas tarp plytelių.
4. Glaistymas: Kai plytelių klijai sukietėja, plytelių siūlės užpildomos skiediniu, kad būtų sukurtas baigtas, vandeniui atsparus paviršius.

Tradicinio plytelių klijavimo metodo trūkumai yra šie:

1. Atima daug laiko: tradicinis plytelių klijavimo būdas gali atimti daug laiko, nes kiekvieną plytelę reikia dėti atskirai ir leisti išdžiūti prieš dedant kitą.
2. Nenuoseklumas: yra rizika, kad plytelių klijų storis ir tarpai tarp plytelių bus nenuoseklūs, todėl baigtas paviršius gali būti nelygus.
3. Ribotos dizaino galimybės: tradicinis plytelių klijavimo būdas gali apriboti dizaino galimybes, nes gali būti sunku sukurti sudėtingus raštus ar dizainus.
4. Netinka dideliems plotams: tradicinis plytelių klijavimo būdas gali netikti dideliems plotams, nes gali būti sunku išlaikyti nuoseklumą ir vienodumą dideliame paviršiuje.
5. Gedimo rizika: Jei paviršius paruošiamas netinkamai arba klijai nėra tinkamai, kyla pavojus, kad plytelės suges, pvz., laikui bėgant plytelės įtrūks arba atsilaisvins.

Siekiant pašalinti kai kuriuos iš šių trūkumų ir užtikrinti greitesnį, nuoseklesnį ir lengvesnį plytelių klojimo procesą, buvo sukurti naujesni plytelių klojimo būdai, pavyzdžiui, naudojant iš anksto išdėstytus plytelių lakštus arba klijuojančius kilimėlius.