Tirštikliai yra įvairių kosmetikos formų skeleto struktūra ir pagrindas, kurie yra labai svarbūs gaminių išvaizdai, reologinėms savybėms, stabilumui ir odos pojūčiui. Pasirinkite dažniausiai naudojamus ir tipiškus skirtingų tipų tirštiklius, paruoškite juos į skirtingų koncentracijų vandeninius tirpalus, patikrinkite jų fizines ir chemines savybes, tokias kaip klampumas ir pH, ir naudokite kiekybinę aprašomąją analizę, kad įvertintumėte jų išvaizdą, skaidrumą ir įvairias odos bei odos savybes. naudojimo metu ir po jo. Sensoriniai testai buvo atliekami remiantis jusliniais rodikliais, ieškota literatūros, siekiant apibendrinti ir apibendrinti įvairių tipų tirštiklius, kurie galėtų būti tam tikra nuoroda kuriant kosmetikos formulę.
1. Tirštiklio aprašymas
Yra daug medžiagų, kurios gali būti naudojamos kaip tirštikliai. Santykinės molekulinės masės požiūriu yra mažos molekulinės masės tirštikliai ir didelės molekulinės masės tirštikliai; Funkcinių grupių požiūriu yra elektrolitai, alkoholiai, amidai, karboksirūgštys ir esteriai ir kt. Palaukite. Tirštikliai klasifikuojami pagal kosmetikos žaliavų klasifikavimo metodą.
1. Mažos molekulinės masės tirštiklis
1.1.1 Neorganinės druskos
Sistema, kurioje kaip tirštiklis naudojama neorganinė druska, paprastai yra paviršinio aktyvumo medžiagos vandeninio tirpalo sistema. Dažniausiai naudojamas neorganinės druskos tirštiklis yra natrio chloridas, kuris turi akivaizdų tirštinimo efektą. Paviršinio aktyvumo medžiagos sudaro miceles vandeniniame tirpale, o elektrolitų buvimas padidina micelių asociacijų skaičių, todėl sferinės micelės virsta lazdelės formos micelėmis, padidėja atsparumas judėjimui ir taip padidėja sistemos klampumas. Tačiau kai elektrolito yra per daug, jis paveiks micelinę struktūrą, sumažins pasipriešinimą judėjimui ir sistemos klampumą, kuris yra vadinamasis „išsūdymas“. Todėl pridedamo elektrolito kiekis paprastai yra 1–2% masės ir jis veikia kartu su kitų tipų tirštikliais, kad sistema būtų stabilesnė.
1.1.2 Riebalų alkoholiai, riebalų rūgštys
Riebalų alkoholiai ir riebalų rūgštys yra polinės organinės medžiagos. Kai kuriuose straipsniuose jos laikomos nejoninėmis aktyviosiomis paviršiaus medžiagomis, nes jose yra ir lipofilinių, ir hidrofilinių grupių. Mažas tokių organinių medžiagų kiekis turi didelę įtaką paviršiaus įtempimui, omc ir kitoms aktyviosios paviršiaus medžiagos savybėms, o poveikio dydis didėja ilgėjant anglies grandinės ilgiui, paprastai tiesiniu ryšiu. Jo veikimo principas yra tas, kad riebalų alkoholiai ir riebalų rūgštys gali įterpti (sujungti) paviršinio aktyvumo micelius, kad paskatintų micelių susidarymą. Dėl vandenilio jungties tarp poliarinių galvučių) dvi molekulės yra glaudžiai išsidėsčiusios paviršiuje, o tai labai pakeičia paviršinio aktyvumo medžiagų micelių savybes ir pasiekiamas sutirštėjimo efektas.
2. Tirštiklių klasifikacija
2.1 Nejoninis SAA
2.1.1 Neorganinė druska
Natrio chloridas, kalio chloridas, amonio chloridas, monoetanolamino chloridas, dietanolamino chloridas, natrio sulfatas, natrio fosfatas, dinatrio fosfatas ir pentanatrio trifosfatas ir kt.
2.1.2 Riebalų alkoholiai ir riebalų rūgštys
Laurilo alkoholis, miristilo alkoholis, C12-15 alkoholis, C12-16 alkoholis, decilo alkoholis, heksilo alkoholis, oktilo alkoholis, cetilo alkoholis, stearilo alkoholis, behenilo alkoholis, lauro rūgštis, C18-36 rūgštis, linolo rūgštis, linolo rūgštis , stearino rūgštis, beheno rūgštis ir kt.
2.1.3 Alkanolamidai
Kokoso dietanolamidas, kokoso monoetanolamidas, kokoso monoizopropanolamidas, kokaamidas, lauroil-linoleoildietanolamidas, lauroil-miristoildietanolamidas, izostearilo dietanolamidas, linolo dietanolamidas, kardamono dietanolamidas, kardamono dietanolamidas, monolamido monolamidas, monolamidas etanolamidas, sezamo dietanolamidas, sojų pupelių dietanolamidas, stearilas Dieetanolamidas, stearino monoetanolamidas, stearilmonoetanolamido stearatas, stearamidas, lajaus monoetanolamidas, kviečių gemalų dietanolamidas, PEG (polietilenglikolis)-3 lauramidas, PEG-4 oleamidas, PEG-50 lajaus amidas ir kt.
2.1.4 Eteriai
Cetilo polioksietileno (3) eteris, izocetilpolioksietileno (10) eteris, laurilo polioksietileno (3) eteris, laurilo polioksietileno (10) eteris, poloksameras-n (etoksilintas polioksipropileno eteris) (n=105, 124, 185, 3, 8 , 407) ir kt.
2.1.5 Esteriai
PEG-80 glicerilo lajaus esteris, PEC-8PPG (polipropileno glikolis)-3 diizostearatas, PEG-200 hidrintas glicerilo palmitatas, PEG-n (n = 6, 8, 12) bičių vaškas, PEG -4 izostearatas, PEG-n (n = 3, 4, 8, 150) distearatas, PEG-18 glicerilo oleatas / kokoatas, PEG-8 dioleatas, PEG-200 glicerilo stearatas, PEG-n (n = 28 200) glicerilinio taukmedžio sviestas, PEG-7 hidrintas ricinų aliejus, PEG-40 simondsijų aliejus, PEG-2 lauratas, PEG-120 metilo gliukozės dioleatas, PEG-150 pentaeritritolio stearatas, PEG-55 propilenglikolio oleatas, PEG-160 sorbitano triizostearatas, PEG-n (n = 8, 75, 10) , PEG-150/decilo/SMDI kopolimeras (polietilenglikolio-150/decilo/metakrilato kopolimeras), PEG-150/stearilo/SMDI kopolimeras, PEG-90. Izostearatas, PEG-8PPG-3 dilauratas, cetilo palmitatas, Cet18 -36 Etileno glikolio rūgštis, pentaeritritolio stearatas, pentaeritritolio behenatas, propilenglikolio stearatas, behenilo esteris, cetilo esteris, glicerilo tribehenatas, glicerilo trihidroksistearatas ir kt.
2.1.6 Amino oksidas
Miristilo amino oksidas, izostearilaminopropilamino oksidas, kokosų aliejaus aminopropilamino oksidas, kviečių gemalų aminopropilamino oksidas, sojų pupelių aminopropilamino oksidas, PEG-3 laurilamino oksidas ir kt.
2.2 Lyties SAS
Cetilbetainas, kokoso aminosulfobetainas ir kt.
2.3 Anijoninis SAA
Kalio oleatas, kalio stearatas ir kt.
2.4 Vandenyje tirpūs polimerai
2.4.1 Celiuliozė
Celiuliozė, celiuliozės derva, karboksimetilhidroksietilceliuliozė, cetilo hidroksietilceliuliozė, etilceliuliozė, hidroksietilceliuliozė, hidroksipropilceliuliozė, hidroksipropilmetilceliuliozė, formazano bazinė celiuliozė, karboksimetilceliuliozė ir kt.
2.4.2 Polioksietilenas
PEG-n (n = 5M, 9M, 23M, 45M, 90M, 160M) ir kt.
2.4.3 Poliakrilo rūgštis
Akrilatai/C10-30 alkilakrilato kryžminis polimeras, akrilatai/cetilo etoksi(20) itakonato kopolimeras, akrilatai/cetilo etoksi(20) metilakrilatų kopolimeras, akrilatai/tetradeciletoksi(25)-eoksilato kopolimeras(25)-akrilatas/akrilatas kopolimeras, Akrilatų / oktadekano etoksi(20) metakrilato kopolimeras, akrilato / okarilo etoksi (50) akrilato kopolimeras, akrilato / VA kryžminis polimeras, PAA (poliakrilo rūgštis), natrio akrilato / vinilo izodekanoato susietas polimeras, poliakrilo rūgštis ir kt. .
2.4.4 Natūralus kaučiukas ir jo modifikuoti gaminiai
Algino rūgštis ir jos (amonio, kalcio, kalio) druskos, pektinas, natrio hialuronatas, guaro derva, katijoninė guaro derva, hidroksipropilo guaro derva, tragakanto derva, karageninas ir jos (kalcio, natrio) druska, ksantano derva, sklerotino derva ir kt.
2.4.5 Neorganiniai polimerai ir jų modifikuoti produktai
Magnio aliuminio silikatas, silicio dioksidas, natrio magnio silikatas, hidratuotas silicio dioksidas, montmorilonitas, natrio ličio magnio silikatas, hektoritas, stearilo amonio hektoritas, ketvirtinė amonio druska -90 montmorilonitas, amonio kvaternitas 8, amonio kvaternitas ir kt .
2.4.6 Kiti
PVM/MA dekadieno kryžminis polimeras (polivinilmetileterio/metilakrilato ir dekadieno susietas polimeras), PVP (polivinilpirolidonas) ir kt.
2.5 Paviršinio aktyvumo medžiagos
2.5.1 Alkanolamidai
Dažniausiai naudojamas kokoso dietanolamidas. Alkanolamidai yra suderinami su elektrolitais, kad sutirštėtų ir duoda geriausius rezultatus. Alkanolamidai
Tirštinimo mechanizmas yra sąveika su anijoninėmis paviršinio aktyvumo medžiagų micelėmis, kad susidarytų ne Niutono skystis. Įvairių alkanolamidų veikimas labai skiriasi, o jų poveikis taip pat skiriasi, kai jie naudojami atskirai arba kartu. Kai kuriuose straipsniuose rašoma apie įvairių alkanolamidų tirštinimo ir putojimo savybes. Neseniai buvo pranešta, kad alkanolamidai gali gaminti kancerogeninius nitrozaminus, kai jie gaminami kosmetikos gaminiuose. Tarp alkanolamidų priemaišų yra laisvųjų aminų, kurie yra galimi nitrozaminų šaltiniai. Šiuo metu nėra oficialios nuomonės iš asmens priežiūros pramonės, ar uždrausti alkanolamidus kosmetikoje.
2.5.2 Eteriai
Preparatuose, kurių pagrindinė veiklioji medžiaga yra riebalų alkoholio polioksietileno eterio sulfatas (AES), tinkamam klampumui reguliuoti paprastai galima naudoti tik neorganines druskas. Tyrimai parodė, kad taip yra dėl to, kad AES yra nesulfatuotų riebalų alkoholio etoksilatų, kurie labai prisideda prie aktyviosios paviršiaus medžiagos tirpalo tirštėjimo. Nuodugniais tyrimais nustatyta, kad: vidutinis etoksilinimo laipsnis yra apie 3EO arba 10EO, kad atliktų geriausią vaidmenį. Be to, riebalų alkoholio etoksilatų tirštinamasis poveikis labai priklauso nuo nesureagavusių alkoholių ir jų produktuose esančių homologų pasiskirstymo pločio. Kai homologų pasiskirstymas platesnis, produkto tirštinamasis poveikis yra menkas, o kuo siauresnis homologų pasiskirstymas, tuo galima gauti didesnį tirštinimo efektą.
2.5.3 Esteriai
Dažniausiai naudojami tirštikliai yra esteriai. Pastaruoju metu užsienyje buvo pranešta apie PEG-8PPG-3 diizostearatą, PEG-90 diizostearatą ir PEG-8PPG-3 dilauratą. Šis tirštiklis priklauso nejoniniam tirštikliui, daugiausia naudojamas paviršinio aktyvumo medžiagų vandeninių tirpalų sistemoje. Šie tirštikliai nėra lengvai hidrolizuojami ir turi stabilų klampumą plačiame pH ir temperatūros diapazone. Šiuo metu dažniausiai naudojamas PEG-150 distearatas. Esteriai, naudojami kaip tirštikliai, paprastai turi gana didelę molekulinę masę, todėl jie turi tam tikrų polimerinių junginių savybių. Tirštinimo mechanizmas atsiranda dėl to, kad vandeninėje fazėje susidaro trimatis hidratacijos tinklas, į kurį įeina paviršinio aktyvumo micelės. Tokie junginiai veikia ne tik kaip tirštikliai kosmetikoje, bet ir kaip minkštikliai ir drėkikliai.
2.5.4 Amino oksidai
Amino oksidas yra tam tikra polinė nejoninė paviršiaus aktyvioji medžiaga, kuriai būdinga: vandeniniame tirpale dėl tirpalo pH vertės skirtumo jis pasižymi nejoninėmis savybėmis, taip pat gali turėti stiprių joninių savybių. Neutraliomis arba šarminėmis sąlygomis, tai yra, kai pH yra didesnis arba lygus 7, amino oksidas yra nejonizuotas hidratas vandeniniame tirpale, rodantis nejoniškumą. Rūgščiame tirpale jis rodo silpną katijoniškumą. Kai tirpalo pH yra mažesnis nei 3, amino oksido katijoniškumas yra ypač akivaizdus, todėl jis gali gerai veikti su katijoninėmis, anijoninėmis, nejoninėmis ir cviterioninėmis paviršinio aktyvumo medžiagomis skirtingomis sąlygomis. Geras suderinamumas ir sinerginis poveikis. Amino oksidas yra veiksmingas tirštiklis. Kai pH yra 6,4-7,5, alkildimetilamino oksidas gali padidinti junginio klampumą iki 13,5 Pa.s-18Pa.s, o alkilamidopropilo dimetiloksido aminai gali padidinti junginio klampumą iki 34 Pa.s-49 Pa.s, o į pastarąjį įpylus druskos, klampumas nesumažės.
2.5.5 Kiti
Nedidelis kiekis betainų ir muilų taip pat gali būti naudojami kaip tirštikliai (žr. 1 lentelę). Jų tirštinimo mechanizmas panašus į kitų mažų molekulių, ir visi jie pasiekia tirštinimo efektą sąveikaudami su paviršinio aktyvumo micelėmis. Muilas gali būti naudojamas tirštinimui lazdelių kosmetikoje, o betainas daugiausia naudojamas paviršinio aktyvumo vandens sistemose.
2.6 Vandenyje tirpus polimerinis tirštiklis
Sistemoms, sutirštintoms daugeliu polimerinių tirštiklių, tirpalo pH ar elektrolitų koncentracija neturi įtakos. Be to, norint pasiekti reikiamą klampumą, polimerinių tirštiklių reikia mažiau. Pavyzdžiui, gaminiui reikalingas paviršinio aktyvumo tirštiklis, pvz., kokosų aliejaus dietanolamidas, kurio masės dalis yra 3,0 %. Norint pasiekti tą patį efektą, pakanka tik 0,5% pluošto paprasto polimero. Dauguma vandenyje tirpių polimerinių junginių yra naudojami ne tik kaip tirštikliai kosmetikos pramonėje, bet ir kaip suspenduojančios medžiagos, dispergentai ir formavimo priemonės.
2.6.1 Celiuliozės eteris
Celiuliozės eteris yra labai efektyvus tirštiklis vandens pagrindu veikiančiose sistemose ir plačiai naudojamas įvairiose kosmetikos srityse. Celiuliozė yra natūrali organinė medžiaga, kurioje yra pasikartojančių gliukozido vienetų, o kiekviename gliukozido vienete yra 3 hidroksilo grupės, per kurias gali susidaryti įvairūs dariniai. Celiuliozės tirštikliai sutirštėja per hidrataciją išbrinkstančias ilgas grandines, o celiulioze sutirštinta sistema pasižymi akivaizdžia pseudoplastine reologine morfologija. Bendra naudojimo masės dalis yra apie 1%.
2.6.2 Poliakrilo rūgštis
Jau praėjo 40 metų, kai 1953 m. Coodrich į rinką pristatė Carbomer934, o dabar yra daugiau šios serijos tirštiklių pasirinkimų (žr. 1 lentelę). Yra du poliakrilo rūgšties tirštiklių tirštinimo mechanizmai, būtent neutralizuojantis tirštinimas ir vandenilio jungties tirštinimas. Neutralizavimas ir sutirštinimas yra neutralizuoti rūgštinį poliakrilo rūgšties tirštiklį, kad būtų jonizuojamos jo molekulės ir generuojami neigiami krūviai pagrindinėje polimero grandinėje. Atstūmimas tarp tos pačios lyties asmenų krūvių skatina molekules ištiesinti ir atsiverti, kad susidarytų tinklas. Struktūra pasiekia tirštinimo efektą; vandenilio jungties sutirštinimas yra tai, kad poliakrilo rūgšties tirštiklis pirmiausia sujungiamas su vandeniu, kad susidarytų hidratacijos molekulė, o po to sujungiamas su hidroksilo donoru, kurio masės dalis yra 10–20% (pvz., turintis 5 ar daugiau etoksi grupių). Nejoninis paviršinio aktyvumo medžiagos) sujungtos, kad išpainiotų garbanotas molekules vandeninėje sistemoje, kad susidarytų tinklinė struktūra, kad būtų pasiektas tirštinimo efektas. Skirtingos pH vertės, skirtingi neutralizatoriai ir tirpių druskų buvimas turi didelę įtaką tirštinimo sistemos klampumui. Kai pH vertė yra mažesnė nei 5, klampumas didėja didėjant pH vertei; kai pH vertė yra 5-10, klampumas beveik nekinta; bet toliau didėjant pH vertei, tirštinimo efektyvumas vėl mažės. Vienavalenčiai jonai tik sumažina sistemos tirštinimo efektyvumą, o dvivalenčiai ar trivalečiai jonai gali ne tik praskiesti sistemą, bet ir pagaminti netirpias nuosėdas, kai jų pakanka.
2.6.3 Natūralus kaučiukas ir jo modifikuoti gaminiai
Natūralų kaučiuką daugiausia sudaro kolagenas ir polisacharidai, tačiau natūrali guma, naudojama kaip tirštiklis, daugiausia yra polisacharidai (žr. 1 lentelę). Tirštinimo mechanizmas yra sudaryti trimatę hidratacijos tinklo struktūrą, sąveikaujant trims hidroksilo grupėms polisacharido vienete su vandens molekulėmis, kad būtų pasiektas tirštinimo efektas. Jų vandeninių tirpalų reologinės formos dažniausiai yra ne Niutono skysčiai, tačiau kai kurių atskiestų tirpalų reologinės savybės yra artimos Niutono skysčiams. Jų tirštinamasis poveikis paprastai yra susijęs su pH verte, temperatūra, koncentracija ir kitų tirpių medžiagų buvimu sistemoje. Tai labai efektyvus tirštiklis, kurio bendra dozė yra 0,1–1,0%.
2.6.4 Neorganiniai polimerai ir jų modifikuoti produktai
Neorganiniai polimeriniai tirštikliai paprastai turi trijų sluoksnių sluoksninę struktūrą arba išplėstinę gardelės struktūrą. Dvi komerciškai naudingiausios rūšys yra montmorilonitas ir hektoritas. Tirštinimo mechanizmas yra tas, kad neorganiniam polimerui disperguojant vandenyje, jame esantys metalo jonai difunduoja iš plokštelės, vykstant hidratacijai, ji išsipučia, galiausiai visiškai atsiskiria sluoksniniai kristalai, todėl susidaro anijoninė sluoksninė struktūra. kristalai. ir metalo jonai skaidrioje koloidinėje suspensijoje. Šiuo atveju lamelė turi neigiamą paviršiaus krūvį, o jos kampai įkraunami dėl gardelės lūžio plokštumų.
Paskelbimo laikas: 2022-12-26